Depresijos sąvoka nėra modernaus laikmečio išradimas. 1899 m. ji pirmą kartą buvo panaudota psichiatrijoje, tačiau anksčiau ši būsena buvo vadinama melancholija, o graikai ją siejo su juodosios tulžies perviršiu žmogaus organizme. Dar 1621 m. Robert Burton savo knygoje „Melancholijos anatomija” teigė, kad sveika dieta, geras miegas, prasminga veikla ir socialinis aktyvumas yra labai naudingi, gydant šį sutrikimą.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad dažniau šią būseną patiria jauni suaugę žmonės, taip pat moterys dažniau nei vyrai. Tačiau čia turėtume labiau atsižvelgti į kultūrinį komponentą, nes vyrai dažniau yra linkę šią būseną vadinti ne depresija, o stresu.

Depresinė būsena gali pasireikšti niūria nuotaika, džiaugsmo, pasitenkinimo jausmo nebuvimu, pernelyg ilgu ar pernelyg trumpu miegu, savo nevertingumo ir beprasmiškumo išgyvenimu, o kraštutiniu atveju ir savižudiškomis mintimis. Dauguma depresiją išgyvenančių žmonių skundžiasi, kad nieko nejaučia arba jaučiasi sustingę, atskirti nuo gyvenimo.

Depresija yra būsena, kurią asmuo išgyvena taip, lyg stokotų jėgų pakeisti savo gyvenimą. Toks žmogus yra pasyvus ir jaučiasi bejėgis ką nors padaryti, bet čia svarbu nuolat prisiminti, kad tai tėra depresiją išgyvenančio žmogaus nusiteikimas, jo nuostata, bet tai nėra faktas. Bejėgiškumas ar depresija yra dirbtinai sukonstruota tapatybė.

Egzistenciniu požiūriu žmogus ir jo tuo metu išgyvenama situacija visada yra susiję. Depresija yra ne tai ką asmuo turi, o tai yra to asmens būdas, kuriuo jis išreiškia savo buvimą pasaulyje.

Depresija veikia žmogų 4 lygiuose:

• fiziškai žmogus jaučiasi išsekęs
• socialinių kontaktų ratas siaurėja
• asmeniniame gyvenime žmogus vis rečiau imasi atsakomybės ir rizikos
• dvasiniame gyvenime žmogus nesivadovauja savo vertybėmis ir įsitikinimais

Egzistenciniu požiūriu mūsų nuotaikos atspindi mūsų savijautą pasaulyje ir santykius su kitais žmonėmis. Jos taip pat parodo ne tik tai kas mums rūpi, bet ir tai ką mes darome dėl to kas mums rūpi. Todėl depresinė nuotaika negali pasikeisti tiesiog svarstant kas vyksta žmogaus vidiniame ar išoriniame pasaulyje, nes nuotaika atspindi šių dviejų pasaulių derinį, tai kaip žmogus kontaktuoja su pasauliu.

Depresijos paradoksas yra tame, kad depresiją išgyvenantis žmogus pasyviai laukiantis kol kažkas pasikeis, tuo pat metu aktyviai prisideda, kad niekas nesikeistų.

Priešingai nei priklausomybės atveju, kai vyrauja baimė patirti sėkmę, depresija labiausiai yra susijusi patogiu įpročiu išgyventi nesėkmę.

Egzistenciniu požiūriu depresiją galima laikyti laiko išgyvenimo sutrikimu, t.y. ateities nebuvimu. Tokia būsena dažnai išsivysto, kai nenumatytas gyvenimo įvykis sukrečia taip stipriai, jog įsitikinimas apie palankiai turinčius laike klostytis įvykius smarkiai susvyruoja, o problemą žmogus sprendžia „laiko užšaldymu” ir pasipriešinimu pokyčiams. Žmogus ima gyventi taip, lyg visą kas geriausia jau įvyko, gyvena praeitimi.

Kitas depresijos bruožas – kaltė, dėl to ką žmogus turėjo ar neturėjo padaryti ir ko jau nebegalima pakeisti. Tai yra egzistencinė kaltė, nes ji yra susijusi su neįgyvendintomis savo galimybėmis t.y. neatitikimu susikurtam idealui, o to sau atleisti negalima ir todėl   „depresija” yra logiška bausmė.

Viktoras Franklis depresiją apibūdina kaip kylančia iš atotrūkio tarp to kur asmuo yra dabar ir to kur jis nori būti. Depresiją išgyvenantis asmuo tą atotrūkį mato kaip neįveikiamą, kai tuo tarpu, depresijos nepatiriantis žmogus vertina tai kaip žavingą iššūkį. Tiesą sakant, abu mato pakankamai realiai – mes niekada nesame ten kur norėtumėme būti – visada galime padaryti dar ką nors, nes gyvenimas užsibaigia tik su mirtimi. Tačiau tai galima interpretuoti skirtingai.

Mūsų egzistencinis poreikis rizikuoti tam, kad jaustumėmės gyvi yra svarbus, nes patinka mums ar ne, mes visada veikiame tam, kad kurtume savo pasaulį tokį kokį norime matyti, ir naudingiausia mums yra tikslinga veikla. Tai susiję su požiūriu, kad pvz. fiziniai pratimai bei pasivaikščiojimai lauke, gali padėti įveikti depresiją. Egzistenciniu požiūriu pratimai padeda žmogui vėl įsijungti į gyvenimą ir tapti savarankišku. Žmogus tada gali pasakyti, „Aš tai padariau, aš nuėjau į parduotuvę ir grįžau atgal”, vietoj to, kad „Aš nuvažiavau į parduotuvę mašina” arba „Aš apsipirkau interneto pagalba” Važinėti dviračiu parke yra naudingiau, nei sportuoti su treniruokliu salėje. Toks, atrodytų paprastas veiksmas, gali daryti egzistencinį poveikį.