Netekties paradoksas yra tame, kad priimdami jos realumą, mes su ja susitaikome ir tada tampame pajėgūs susikurti naują ateitį.

Daugumai žmonių netektis ir gedėjimas yra didžiulis sukrėtimas, kurį jie tikisi įveikti ir kuo greičiau grįžti į “normalų” gyvenimą, nors ir pripažindami, kad jau niekada gyvenimas nebebus toks pat koks buvo anksčiau. Tačiau netrukus po netekties, žmonėms dažnai atrodo, kad jie to niekada neįveiks.

Kai kurie autoriai (Bowlby, Kubler-Ros, Murray-Parkes) gedėjimą apibūdina kaip tam tikrų stadijų išgyvenimą. Tame, greičiausiai, yra tiesos. Egzistenciniu požiūriu dar svarbu suvokti ir asmeninę netekties prasmę, nes mūsų gyvenimas tęsiasi. Kadangi gyvenimas yra judantis į priekį, niekas negali būti galutinai „užbaigta“. Gedėjimas yra toks būtinas atlikti „darbas“, kuris padeda gyvenimo eigoje išsaugoti prarasto asmens buvimą arba prisiminimą apie jį, skiriant laiko naujam to buvimo įprasminimui, o ne užmiršimui ar atsiribojimui.

Gedėjimą dažniausiai siejame su asmens mirtimi, bet netektis gali būti suprantama 4 būdais:

• galime netekti sveikatos
• galime prarasti meilę ir draugystę
• asmeniniame gyvenime galime prarasti savarankiškumą ir tapatybę, ambicijas ir viltis
• savo dvasiniame pasaulyje galime nebematyti prasmės

Jei tokių netekčių vienu metu ištinka daugiau nei viena, jų išgyvenimas tampa ypatingai skausmingas.

Kasdieniame gyvenime kai viskas klojasi gerai, gyvenimo realybės egzistavimas retai suvokiamas. Tačiau netektis mums staiga primena, kad gyvename realiame pasaulyje, nesame atskirti nuo jo ir mus ištinka atsitiktinumai ir galimybės. Šia prasme yra „normalu”, kad asmuo nori grįžti į buvusį gyvenimą, nori galėti viską kontroliuoti ir nori, kad viskas būtų OK. Kai visa tai dingsta, reikia prisitaikyti ne tik prie netekties, bet ir prie kitų galimybių netekties, prie jau suplanuotos ateities netekties.

Dažnai žmonės pradeda gedėjimo terapiją todėl, kad aplinkiniai žmonės iš viso nenori šnekėtis apie tai arba nenori girdėti ką asmuo bando pasakyti.

Bet kuri kito žmogaus mirtis neišvengiamai mus verčia mąstyti apie savo pačių mirtį ir apie tai kokia mūsų gyvenimo prasmė. Apie tai, kad tai ką dabar išgyvename, nėra repeticija, kurią galima pakartoti, nes yra tik ši vienintelė galimybė gyventi šį mums duotą gyvenimą (net jei ir yra gyvenimas po mirties). Kito žmogaus mirtis mums primena, kad ji gali ištikti ir mus pačius ne tokioje jau tolimoje ateityje. Už mus jaunesnio žmogaus mirtis, ypač vaiko, mums primena apie gyvenimo neteisingumą. Mirties baimė labiau slepia baimę gyventi realiame pasaulyje. Šių, su mirtimi susijusių išgyvenimų tyrinėjimas terapijos metu, buvimas su jais akistatoje yra sunkus, keliantis daug nerimo, tačiau taip pat ir įgalinantis mūsų gyvenimą praturtinti nauju požiūriu,  padedančiu gyventi drąsiau ir iš tikrųjų.