Paplitęs priklausomybės apibrėžimas: asmuo tampa priklausomu, kai vartoja narkotines medžiagas, kad palaikytų psichologinę pusiausvyrą arbą atsipalaiduotų nuo nerimo arba patirtų malonumą ir pilnatvės būseną. Priklausomybė išsivysto tada, kai susiformuoja ydingas ratas – narkotinė medžiaga vartojama vėl tam, kad pratęstų anksčiau pavartotos medžiagos veikimo efektą. Psichologinė pusiausvyra tampa priklausoma nuo narkotinės medžiagos ir gyvenimas apsiriboja jos paieškomis. Narkotinės medžiagos, kurios pradžioje buvo vartojamos tam, kad padėtų patirti malonumą, vėliau vartojamos tam, kad padėtų išvengti skausmo.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pavadinime išvardinti reiškiniai neturi nieko bendro. Vis gi, remiantis klinikiniais duomenimis ir egzistenciniu požiūriu, jie turi daug panašumų. Visiems jiems būdingas išorinis fizinis sukėlėjas. Priklausomybės ( pvz. narkotinės, alkoholinės) atveju tai nėra kažkas kas būtina gyvenimui, nors išimtimi čia galima laikyti valgymo sutrikimus, nes maistas yra gyvenimui būtinas.

Savęs žalojimas gali turėti įvairias formas, o maistas ir narkotikai yra tik keletas iš daugelio galimybių. Atrandama vis daugiau įrodymų, kad priklausomybės rūšiai, valgymo sutrikimui ir savęs žalojimui daugiau įtakos turi ne lyties skirtumai, bet tai kaip skirtingos lyties asmenys tai išreiškia: pvz. vyrai dažniau į savęs žalojimą įsitraukia per muštynes, o moterys perdėtai rūpinasi savo išvaizda, įsitraukdamos į įvairų sekinantį kūno treniravimą. Todėl, bandant suprasti šiuos reiškinius svarbu atsižvelgti ir į kultūrinį kontekstą.

Valgymo sutrikimų ir savęs žalojimo laikotarpiai gali tapti priklausomybės būdu, tokiu pat kaip ir pvz. alkoholizmo atveju. Visus juos sieja tai, kad “įprotis kažką vartoti ar daryti” visada pasireiškia tada, kai žmogus nori išvengti, maskuoti, nuskausminti ar pakeisti tai ką jis iš tikrųjų jaučia, patiria.

Nuotaiką keičiančių medžiagų vartojimas būdingas žmonijai nuo pat jos atsiradimo pradžios. Piktnaudžiavimas alkoholiu yra labiausiai paplitusi ir labiausiai žalojanti priklausomybė.

Aiškiai suvokti priklausomybę dažnai kliudo jos painiojimas su kitais dalykais. Vienas iš jų susijęs su medicininiu modeliu. Nors alkoholinė priklausomybė yra priskiriama psichiniams sutrikimams, tam kad ji būtų laikoma liga, ji turi turėti fizinį pagrindą. Tačiau, nors buvo pasiūlytos kai kurios biocheminės ir genetinės alkoholizmo kilimo priežastys, nei viena iki galo nėra patvirtinta. Taip pat nebuvo patvirtinta ir nei viena psichologinė šio reiškinio priežastis, nors ir buvo nustatytas nedidelis ryšys su ankstyvojo amžiaus santykių sutrikimu. Bendras vaizdas yra painus, nes daug žmonių su panašiais ankstyvojo amžiaus patyrimais neįsitraukia į priklausomybes, tuo tarpu kai tie, kurie nebuvo patyrę ankstyvoje vaikystėje juos žalojančių santykių, tampa priklausomi.

Dalykų, nuo kurių galite tapti priklausomi diapazonas labai platus, apimantis seksą, apsipirkinėjimą ir kūno treniravimą, tai pat ir maistą, gydytojo paskirtus vaistus bei savarankiškai pasirinktų medikamentų vartojimą. Svarbiausia ne tai, kad yra vartojami kažkokie medikamentai, bet tai, kad jie vartojami su tikslu sumažinti psichologinį diskomfortą ir reguliuoti jausmus. Pavyzdžiui, žmonės vartoja alkoholį kai “susinervina” konfliktuodami su savo partneriu, tam kad užblokuotų nemalonius jausmus. Tie žmonės, kuriems yra sunku suprasti kokią reikšmę ir žinią neša jų išgyvenamos emocijos, dažnai imasi vartoti vaistus tam, kad jas užblokuotų arba pakeistų kitomis. Jiems emocinis gyvenimas tampa tokiu problematišku, kad pagrindiniu jų kasdienį gyvenimą organizuojančiu principu tampa emocijų vengimas ir neigimas. Nors didžioji dalis emocijų yra problematiškos, sudėtingiausiai yra išgyvenamos emocijos susijusios su gėdos jausmu, nes jos yra labiausiai susijusios su asmeninio identiškumo ir vertingumo išgyvenimu.

Egzistenciniu požiūru, priklausomybė tiesiogiai pasireiškia fizinėje, socialinėje, psichologinėje ir dvasinėje plotmėse ir suprantama kaip aktyvus vengimas ir neigimas mūsų laisvės ir atsakomybės.

Tai ką vadiname priklausomybės simptomais yra pasekmės vengimo ir neigimo:

• mirties neigimo, nes fizinės savęs žalojimo veiksmų pasekmės yra ignoruojamos
• kitų žmonių neigimo, nes žalingas jų veiksmų poveikis tarpusavio santykiams yra ignoruojamas
• savęs neigimo, nes atsisakoma prisiimti asmeninę atsakomybę ar pripažinti savo pažeidžiamumą
• vertybių neigimo, nes visų neigimų šaltinis yra prasmių ir tikslų nebuvimas (pvz. anoniminių alkoholikų judėjimas buvo sukurtas, remiantis prielaida, kad priklausomų žmonių gyvenime trūksta dvasinės dimensijos)

Apibendrinant, galima sakyti, kad priklausomas žmogus atsisako asmeninės atsakomybės, perkeldamas ją išorei, aplinkiniam pasauliui, kitiems žmonėms, istorijai arba pačiai narkotinei medžiagai. Asmuo, tapdamas priklausomu, praranda savo žmogišką esmę ir tą praradimą dar labiau padidina tai, kad jis savo patirties nekeičia aktyviai – sąmoningai rinkdamasis, bet išlieka pasyvus, perkeldamas savo atsakomybę išoriniam veiksniui – narkotinei medžiagai (“ Aš be jos negaliu gyventi!”). Narkotinės medžiagos sukeliamas emocinis poveikis, pasyviam, priklausomam žmogui teikia daugiau saugumo ir atrodo patikimesnis, nei emocinis poveikis, kuris pasireiškia bendraujant su kitu žmogumi ar susiduriant su gyvenimo sunkumais ir jo neapibrėžtumu.

Priklausomybės paradoksas yra tame, kad nors nuo priklausomybės kenčiančiam žmogui jo savarankiškumo patvirtinimas yra labai svarbus, savarankišku jis labiausiai jaučiasi tada, kai pats pasirenka alkoholio vartojimą, nors tai yra save žalojantis savarankiškumas.

Sėkmė priklausomybės terapijoje nuo pat pradžių labiausiai priklauso nuo to ar žmogus pats, niekieno neverčiamas apsisprendė pradėti lankyti terapiją. Pagrindinis dalykas, kurį turi pripažinti priklausomas asmuo pradėdamas terapiją, yra supratimas, kad jis yra bejėgis pats pakeisti savo situaciją.Tai taptų pradžia pripažinimo, kad jis gali rinktis ar nori gyventi priklausomybėje. Priklausomybę suprantant egzistenciškai, pasirinkimas tampa centriniu momentu.

Dirbant su klientu egzistenciškai, pagrindinis dėmesys skiriamas išryškinti būdus, kuriais klientas išvengia atsakomybės ar neigia atsakomybę už savo praeitį, dabartį ir ateitį.