Apie trauminį patyrimą

Paradoksali traumos esmė yra tame, jog mums yra būtina kiekvieną dieną tikėti pasaulio gerumu ir prognozuojamumu, tam kad galėtume tą dieną išgyventi.

Trauma yra tai kas mus ištinka netikėtai. Svarbiausia kas yra traumuojama, tai mūsų įsitikinimas, kad pasaulis yra geras ir prognozuojamas.

Trauma yra patiriama ketveriopai:

  • fiziniame pasaulyje patiriame pasitikėjimo praradimą mus supančia aplinka
  • socialiniame pasaulyje prarandame pasitikėjimą kitais žmonėmis
  • asmeniniame gyvenime prarandame pasitikėjimą savimi
  • dvasiniame pasaulyje prarandame pasitikėjimą gyvenimo prasme

Trauma galime laikyti ne tik netikėtus įvykius, tokius kaip avarija ar mirtina liga, bet ir smurtą šeimoje, kylantį tarpasmeninių santykių plotmėje.

Trauma įvyksta visose situacijose, kuriose asmuo išgyvena egzistencinį vienišumą ir bejėgiškumą. Asmuo išgyvena nepakeliamą niekam nereikalingumo nei sau, nei kitiems, nei pasauliui jausmą. Kadangi mūsų identiškumo jausmas visada yra susijęs su mūsų aplinkoje esančiais žmonėmis, įvykį pavadinti “traumuojančiu” galime ne todėl, kad jis įvyko, bet dėl to kaip jį vertina mums artimi žmonės. Jei artimi žmonės yra smurto prieš mus kaltininkai, mes jaučiame, kad turime vienintelį pasirinkimą – išgyventi kaip tik įmanoma t.y kaip nors atriboti savo gyvenimą nuo smurtaujančių. Jei mūsų tiesioginiai globėjai tinkamai nereaguoja į smurtinį įvykį, mūsų traumavimas dar pagilėja. Tai kad toks įvykis atsitiko jau yra blogai, bet dar blogiau, kai to kaip sukrėtimo nepripažįsta kiti mums svarbūs žmonės.

Pradėję abejoti savo įsitikinimu, kad pasaulis yra geras, atsiveriame galbūt traumuojančiam nerimui, kuris kyla traumos metu ir kai suvokiame, kad viskas ką priimdavome kaip savaime suprantama, tokiu nėra. Kai atsitinka kažkas netikėto ir nelaukto, ar gero ar blogo, mes klausiame: “Kodėl man?”. Egzistencinis atsakymas yra toks: “O kodėl turėtų būti tai atsitikę ne tau?”

Suvokimą, jog pasaulis yra pilnas atsitiktinumų yra taip sunku toleruoti, kad mes dažnai prisiimame atsakomybę net tada, kai nieko bendro negalime su tuo turėti. Keista, bet būna taip pat sunku priimti ir netikėtus ir nesavanaudiškus gerumo poelgius mūsų atžvilgiu – dažnai lengviau yra galvoti, kad mes to kažkaip nusipelnėme. Paradoksalu tai, kad atsitiktinumai ir staiga atsivėrusios galimybės  gali gąsdinti labiau, nei įvairūs trukdžiai ar suvaržymai.

Traumos negalime laikyti kažkuo neįprastu ir individualiai skirtu. Trauma yra tai kas įprasta ir kasdieniška. Ji yra kylanti iš bet ko bei primenanti mums, kad gyvename atsitiktiniame ir neprognozuojamame pasaulyje.

Kasdienius mažus sukrėtimus mes įprantame nesunkiai įveikti. Tačiau kai įvyksta dideli sukrėtimai, mes taip smarkiai ir perdėtai bandome save apsaugoti, kad galime visiškai prarasti kontaktą su pasauliu ir kitais žmonėmis. Trauma gali ištikti bet kada, todėl taip svarbu yra gyvenime turėti gilius emocinio prisirišimo santykius su nors vienu žmogumi, nes taip sekinantis potrauminis skausmas gali būti atlaikytas, paverstas labiau toleruojamu ir užbaigtas.

Terapeutas gali padėti atkurti gebėjimą palaikyti artimus santykius ir pasitikėjimą jais, tiesiog būdamas su klientu, jo atidžiai klausydamas ir padėdamas žmogui susitaikyti su gyvenimo nenuspėjamumu.